Endobiogenikos
vystymasis

Endobiogenika pradėta taikyti aštuntajam XX amžiaus dešimtmetyje Prancūzijoje. Jos pradininkais laikomi Dr. Kristianas Durafuras (Dr. Christian Duraffourd) ir Dr. Žanas-Klodas Laprazas (Dr. Jean-Claude Lapraz). Dėka jų, endobiogenika ėmė sparčiai plisti Pasaulyje ir daugelyje medicinos įstaigų tapo neatsiejama kaip nauja, mokslu grįsta gydymo ir diagnostikos dalis, galinti pasiūlyti sėkmingą paciento sveikimą.

Dr. Kristianas Durafuras (1943-2017)
Gydytojas, endobiogenikos metodo pradininkas, daugelio endobiogenikos publikacijų autorius. 1989–1996 m. drauge su gydytoju Žanu-Klodu Laprazu dirbo konsultantu vienoje Paryžiaus ligoninių, bendrosios chirurgijos ir onkologijos skyriuje. Čia klinikinė fitoterapija buvo įtraukta į vėžio gydymą. K. Durafuras tyrinėjo vaistinių augalų terapinį veikimą. Klinikinių atvejų stebėsena paskatino taikomuosius biologijos srities tyrimus ir tuo pačiu prisidėjo prie funkcijų biologijos atsiradimo bei tobulinimo – kai atlikus paprastą kraujo tyrimą, gaunama svarbi informacija apie kiekvieno paciento būklę.

Dr. Žanas-Klodas Laprazas
Bendrosios praktikos gydytojas, kartu su gydytoju Kristianu Durafuru žinomas kaip endobiogenikos metodo pradininkas, daugiau nei keturiasdešimt darbo metų kūręs endobiogenikos koncepciją ir ją taikantis savo praktikoje Prancūzijoje bei kitose šalyse. Tarptautinės endobiogenikos ir integraliosios fiziologijos draugijos prezidentas. Didžiąją savo karjeros dalį dirbo kartu su dr. Durafuru. Jie abu – daugelio endobiogenikos publikacijų prestižiniuose medicinos mokslo žurnaluose bendraautoriai.

DourafourLapraz

Endobiogenikos ambasadoriai Lietuvoje

ED_Alvydas_Laiskonis

Prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis

LSMU profesorius habilituotas daktaras infektologas, vienas iš erkinio encefalito ir ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje.

ED_Karolina_Masiuliene

Karolina Masiulytė-Paliulienė

Viena iš endobiogenikos instituto steigėjų, knygnešio Juozo Masiulio anūkė, vertėja, frankofonijos puoselėtoja.

ED_Nijole_Savickiene

Prof. dr. Nijolė Savickienė

Endobiogenikos ir integralios fiziologijos asociacijos prezidentė, LSMU farmakognozijos katedros profesorė, biomedicinos mokslų daktarė,

ED_Danielius-Serapinas

Prof. med. dr. Danielius Serapinnas

Medicinos mokslų daktaras, genetikas, LSMU Šeimos medicinos klinikos profesorius, daugiau nei 100 mokslinių straipsnių autorius, Lietuvos Bioetikos komiteto Kolegijos narys.

Prof. med. dr. Leonas Valius

LSMUL KK Šeimos medicinos klinikos vadovas, profesorius, „Lietuvos Šeimos gydytojų kolegijos“ prezidentas. LSMU MA Medicinos fakulteto tarybos narys.

Prof. med. dr. Daiva Vaitkienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos Onkoginekologijos centro vadovė, profesorė, onkologijos akušerių ginekologų draugijos prezidentė.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė

Aktorė, TV laidų vedėja, sąmoningo gyvenimo būdo šalininkė

ED-daliusBarkauskas

Dr. Dalius Barkauskas

Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas, sportininkų mitybos ir kineziologijos specialistas.

ED-Jurate-Rimkuviene

Dr. Jūratė Rimkuvienė

Biomedicinos mokslų daktarė, burnos chirurgė, neuroedukatorė ir neuropraktikė.

Kas yra Endobiogenika?

Kai kurie mokslininkai, endobiogeniką vadina mokslo ir filosofijos sinteze dėl ypatingos endobiogenikos savybės – matyti žmogų kaip visumą. Endobiogenika neredukuoja žmogaus iki organų, molekulių ir jo biochemijos, o mato žmogų kaip visų žmogaus viduje vykstančių procesų išraišką. Endobiogenikos metodas leidžia įvertinti kiekvieno organizmo individualumą, todėl specialistams tampa lengviau suprasti ligų ir susirgimų priežastis bei pritaikyti tinkamiausią gydymą. Endobiogenikos metodas remiasi funkcijų biologija. Ji padeda įvertinti nervų sistemos ir hormonų aktyvumą, taip pat žmogaus metabolizmą. Funkcijų biologijos indeksai ir jų apskaičiavimas – moksliškai patentuotas metodas, skirtas kraujo tyrimų analizei.

Endobiogenika ir hormonų mokslas

Endobiogenikos požiūriu viskas, kas vyksta mūsų organizme, yra svarbu – pradedant nuo psichologinės savijautos, asmenybės bruožų, pasirinkimų, fizinės išvaizdos, įgimtų ir įgytų kūno bruožų ir baigiant tam tikrų ligų simptomais, nusiskundimais ar nespecifiniais pojūčiais. Šis principas leidžia į viską žvelgti bendrai, suvokti, kaip organizmas veikia ir kaip keičiasi gyvenimo eigoje.

Taip pat galima sakyti, kad tai yra streso mokslas, nes ji nagrinėja žmogaus adaptaciją streso metu. Adaptacijos sindromą pirmas aprašė gydytojas Hansas Selje. Jis susiejo stresą su hipotalamo-hipofizės-antinksčių ašimi ir aprašė tris adaptacijos stadijas: sujaudinimo, atsparumo ir išsekimo. Endobiogenika šią teoriją vysto ir pritaiko ją kiekvienam žmogui asmeniškai, nepamirštant, kad atsakas į stresą susideda ne tik iš adaptacijos, bet ir iš atsistatymo po adaptacijos.

Hormonai – pagrindiniai mūsų organizmo valdytojai, kurie aktyviai veikia nuo pat organizmo vystymosi pradžios iki pabaigos. Nuo hormonų aktyvumo priklauso tai, kaip individas reaguos streso metu ir kaip organizmas veiks ramybėje. Taip pat svarbi rolė atitenka nervų sistemai, kaip kryžkelei tarp žmogaus vidinės terpės ir išorinės jo aplinkos. Hormonai gali pasiekti kiekvieną organizmo ląstelę, sugeba vienas kitą stimuliuoti, slopinti ir taip patys save reguliuoti. Tai yra savita mechanizmų sistema, kurios veikimas yra itin kompleksiškas ir sudėtingas. Supratus šį veikimą, galima atsakyti į daugelį klausimų, į kuriuos nepavyksta atsakyti tradicinei medicinai. Tad endobiogenika sudaro galimybes rasti atsakymus ir parinkti konkrečiam pacientui tinkamiausią gydymą.

Funkcijų biologijos indeksai endobiogenikoje

Svarbią vietą endobiogenikos metode užima kraujo tyrimai, iš kurių yra apskaičiuojami funkcijų biologijos indeksai. Funkcijų biologijos indeksai ir jų apskaičiavimas yra moksliškai patentuotas metodas, skirtas kraujo tyrimų analizei. Funkcijų biologija padeda įvertinti nervų sistemos ir hormonų aktyvumą, taip pat žmogaus metabolizmą. Joje hormonai vertinami ne kiekybiškai, bet kokybiškai. Funkcijų biologijos indeksų dėka vertinama ne hormonų kiekiai kraujyje, bet jų aktyvumas. Hormonų funkcijai bei jų veikimo fiziologinei išraiškai įtakos turi ne tik kiekis kraujyje, bet ir santykiai tarp hormonų. Endobiogenikos metodas nagrinėja ne atskirus kraujo tyrimus, bet žmogų, o kraujo tyrimo rezultatai yra būtinai derinami su žmogaus istorija.

Endobiogenikos tikslas

Pagrindinis endobiogenikos tikslas yra grąžinti žmogui vidinės terpės balansą. Šiam tikslui parenkamos priemonės, artimiausios pagal savo kompleksiškumą – vaistiniai augalai, iš kurių gaminami endobiogenikos produktai. Sveikatos atstatymas, simptomų palengvinimas remiasi klinikinės fitoterapijos pagrindais ir sisteminėmis žiniomis apie vaistinių augalų sudėtinių dalių poveikį žmogaus metabolizmui. Vaistiniai augalai yra draugiški mūsų organizmui, turi nedaug šalutinių reiškinių ir yra nepaprastai veiksmingi, jei yra naudojami protingai ir pagrįstai.

Mąstant apie žmogaus sveikatą, į organizmą negalima žvelgti vienu aspektu, todėl endobiogenikoje naudojamas kompleksinis gydymas – gyvensenos korekcijos, personalinės mitybos rekomendacijos. Jei reikalinga – psichoterapija ar kitas būdas, padedantis atstatyti psichologinį balansą. Priklausomai nuo disbalanso lygio, endobiogeniką praktikuojantis specialistas gali naudoti sintetinius vaistus. Svarbiausia yra tai, kad gydomos ne ligos, o žmogus. Liga yra suprantama, ne kaip išorinis faktorius, o vidinio žmogaus disbalanso išraiška. Galutinis endobiogenikos tikslas – žmogaus organizmo grąžinimas į jo asmeninį balansą, o ne atskirų ligos simptomų slopinimas.

Metodas įtaigiai ir užtikrintai kviečia nervų ir endokrininę sistemas grįžti į savo pradinę – sveikatos būklę. Sveikata suprantama, kaip gyvybingumas ir pusiausvyra.